Kaip kalbėtis apie pyktį su vaikais?

Kaip kalbėtis su vaikais apie pyktį?

Ikimokyklinio amžiaus vaikams pyktis vis dar yra nauja ir intensyvi emocija. Jie ne visada geba ją atpažinti ar tinkamai išreikšti. Dažnai vaikas tiesiog „sprogsta“, nes dar nesupranta, kas vyksta jo viduje.

Svarbu padėti vaikui suprasti, kad pyktis, kaip ir kitos emocijos, savaime nėra blogas. Paprastai jis signalizuoja, kad kažkas mums rūpi – galbūt pykstantis žmogus jaučiasi neteisingai suprastas, atstumtas ar praradęs kontrolę. Tėvai gali padėti žodžiais įvardydami tai, ką vaikas patiria, pvz. „Matau, kad tu pyksti. Atrodo, tau buvo svarbu, kad tavo bokštas iš kaladėlių nenugriūtų.“ Tokiu būdu suaugęs žmogus parodo, kad pyktis yra suprantamas ir priimtinas, tačiau svarbu mokytis jį išreikšti saugiais būdais.

Giliaus laiškai: voveraičių konfliktas

Viename iš „Giliaus laiškų“ ežiukas Gilius stebi dvi susipykusias voveraites. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprastas ginčas dėl riešutų, tačiau ši situacija leidžia atpažinti gilesnį emocinį procesą – pyktį, kylantį iš nesuprastų poreikių ir baimės kažką prarasti.

Tokios istorijos suteikia puikią galimybę kalbėtis su vaikais apie pyktį – jausmą, kuris dažnai gąsdina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Kalbėtis apie voveraičių pyktį yra lengviau nei apie Jūsų vaiko pyktį tuomet, kai jis pyksta – užliejusios intensyvios emocijos trukdo analizę ir supratimą. Na, o aptarus situaciją iš „Giliaus laiško“, vėliau galima kūrybiškai ja pasinaudoti ir situacijose, kai pyksta Jūsų vaikas, primenant, kad jis arba Jūs kaip ir voveraitės – pyksta, nes turi svarbių poreikių, pakviesti pabandyti suprasti, kokie tie poreikiai yra.

Mentalizacija – kelias į empatiją ir savireguliaciją

Stebėdamas voveraites, Gilius nesmerkia jų elgesio. Jis mąsto: kodėl jos taip stipriai susipyko? Kodėl joms taip rūpėjo tie riešutai? Tai – mentalizacijos momentas. Mentalizacija – tai gebėjimas mąstyti apie savo ir kitų vidinius išgyvenimus: mintis, jausmus, ketinimus, norus. Tai viena svarbiausių socialinio ir emocinio vystymosi pamatų.

Vaikui galima padėti ugdyti šį gebėjimą užduodant klausimus:

• „Kaip manai, kodėl voveraitės pykosi?“

• „Ką jos galėjo galvoti?“

• „Kaip jautėsi Gilius, kai tai stebėjo?“

Tokie klausimai skatina vaiką ne tik vertinti elgesį („ji blogai padarė“), bet bandyti suprasti priežastis – tai, kas slypi po elgesiu.

Suprasti priežastį – svarbiau nei vertinti elgesį

Vaikui svarbu suvokti, kad pyktis dažnai slepia kitus jausmus: liūdesį, pavydą, baimę.
Tėvai gali padėti tai atskleisti sakydami: „Atrodo, kad voveraitė pyko, nes bijojo, jog jai nebeliks riešutų.“

Tokiu būdu vaikas pradeda matyti emocijų priežastis ir suvokia, kad pyktis nėra vien tik „blogas elgesys“. Tai leidžia jam pamažu išmokti empatiškai žvelgti tiek į save, tiek į kitus.

Ryšys su vaiko kasdienybe

Po istorijos verta pakviesti vaiką pagalvoti apie savo patirtį:

• „Ar tau yra buvę, kad susipyktum su draugu?“

• „Kas tau tada buvo svarbu?“

• „Kaip jums pavyko susitaikyti?“

Šie pokalbiai padeda vaikui perkelti pasakojimo patirtį į savo realybę.
Vaikas ima suprasti, kad emocijos – net ir stiprios – gali būti pažintos, išsakytos ir išgyventos santykyje su kitu žmogumi.

Gilius kaip emocinio raštingumo pavyzdys

Ežiukas Gilius tampa pavyzdžiu, kaip galima elgtis susidūrus su konfliktu. Jis stebi, klausia, domisi, bet nesmerkia. Tai – požiūris, kurio verta mokytis ir mums, suaugusiesiems.

Galima sakyti vaikui: „Gilius išmoko, kad kai kas nors pyksta, verta pasidomėti – kodėl jam tai taip svarbu?“. Tokiu būdu tėvai perduoda vaikui žinutę, kad pyktis nėra priežastis atsitraukti – tai kvietimas suprasti.

Pabaigai

Pyktis pati savaime nėra bloga emocija. Ji tampa destruktyvi tik tuomet, kai lieka nesuprasta.
Kai tėvai padeda vaikui pamatyti, kas slypi už pykčio – baimė, nusivylimas, noras būti išgirstam – vaikas pamažu išmoksta susitvarkyti su savo emocijomis ir kurti santykius, paremtus empatija.

Gilius primena, kad už kiekvieno ginčo slypi noras būti suprastam. O kai mokomės suprasti kitą, pasaulyje atsiranda daugiau vietos švelnumui.